kaip išspausti spuogą

1. Rasti spuogą.
2. Spausti.

nieko

o būtent šitaip - nieko. kodėl aš rašau, kaip jaučiuosi? Reikia atprasti nuo įpročio skųstis ir tingėti. Ir norėti draugų. Nori nori tų draugų, o kai jie galiausiai atsiranda, suryja begales laiko, kurį iššvaistęs vėliau gailiesi.
Gavau pirmą NMA užduotį ir ji man labai sunki atrodo, bet aš ją įveiksiu. Ne tam aš ten stojau, kad palūžčiau gavus pirmą užduotį. Stojau ten tam, kad išmokčiau NESISKŲSTI, po velnių. Man būtinai reikia užsirašyti ant rankos priminimą.
Tik viena problema - o kuo užkišti smegenis? Namie aš turiu knygų, gitarą, kompą, šunį, nesutvarkytą kambarį ir dar daugybę dalykų, kuriais reikalui esant galiu užkišti galvą. O mokykloj? Turiu sėdėti ir rašyti į savo knygelę. Tik ką rašyti? Tie užrašai visada būna apie mane. Aš. Nagi nuoširdžiai ėmiau nekęsti to ego, to aš. Bet ir žmonių nenoriu.
Todėl ir pakliuvau per vidurį didelio sūkurio. Ir tam vidury tikrai sunku išbūti, nes galvoj viena pusė plėšia į "mirk, ego. atiduok save ne sau" pusę, o kitą į "žmonės, dinkit, neriu į save" pusę.
Aišku, lengviausia apkaltint žmones: jie nerodo nei menkiausio susidomėjimo manimi. Tai kam kištis ten, kur nereikia (ir nenoriu)? Iš tikro pramokau suvokti žmones. Jų laikyseną, veido išraišką.
Damn, pasąmone. Sėju sėju aš ten gerąsias mintis, o jos apauga piktžolėm. Kaip Biblijoj. Reikės nueit į bažnyčią.
O dabar didysis išbandymas:

delete all the feelings

Smagu nerašyt blogo. Tiksliau, smagu nepasigesti rašymo į blogą. Anksčiau pasiilgdavau rašyti, o dabar nerašiau kelias savaites ir jaučiuosi puikiai.

Priežastis, dėl kurios užsimaniau parašyti - šuo. Šiandien šunų diena.

Šįryt visi penki (tiksliau netgi šeši) važiavom prie Dusios. Ten radom nepririštą, lyg ir namus saugantį šunį. Ir pravaikščiojom porą valandų septyniese - mes, penki žmonės, ir du šunys. 

Per tas porą valandų sutartinai nusprendėm, kad šuo yra mušamas. Jis bijojo pagalio, griežtesnio tono, stipresnio prisilietimo ir lojo keistu aukštu balsu. Daug inkštė. Bet aiškiai matėsi, kad šuo prižiūrimas. Ir protingas. 

Viskas buvo gerai, kol nereikėjo išvažiuoti. Tada buvo gaila. Sulipom į mašiną ir teko tiesiogine prasme sprukti. Nes šuo vijosi. Kaip iš širdį draskančio filmo (nereikėjo man tokių žiūrėti). 

LRT televizija prieš penkias savaites pradėjo rodyti Šerloką. O mes pradėjom žiūrėt. Aš nežinau apie mamą, bet mane tas serialas labai įtraukė. Viskas, kas susiję su Šerloku, mane įtraukia. Turbūt todėl, kad visi piešiami paveikslai, visi siužetai tiksliai atitinka mano pačios dažnai įsivaizduojamus pasaulius. Ypatingai sužavi tokie akivaizdūs priminimai, kad tame pačiame name gyvenantis daugybę metų, dažnas žmogus net nežino, kiek laiptų veda į jo/antrą aukštą. 

Šiandien šunų diena, sakiau. Ką tik baigėm žiūrėt seriją 'The Hounds of Baskerville'. 

Ir koks sutapimas (tik dar nežinau, ar tikiu sutapimais) - šitoj serijoj Šerlokas pasakė žodžius, kuriuos dažnai kartoju pati sau: 'I don't have friends; I've just got one.'